Kopūstų auginimas
Kopūstai - viena iš labiausiai paplitusių daržovių, vartojamų nuo senų laikų. Kilę jie iš laukinio kopūsto, kuris ir dabar auga Viduržemio jūros pakrantėse. Žinomos 8 kultūrinės rūšys: labiausiai paplitę gūžiniai - baltagūžiai ir raudongūžiai, Savojos, Briuselio, žiediniai, brokoliai, Pekino (arba kininiai bastučiai), ropiniai.
Tarp suvartojamų daržovių, kopūstai sudaro apie šeštadalį kiekio. Ši daržovė gali būti vartojama šviežia ir perdirbta, išsaugant daugelį naudingų maistinių medžiagų, vertinga dėl gydomųjų ir dietinių savybių. Kopūstai vertinami už atsparumą šalčiui ir patogų transportavimą, didelį derlingumą, be to, tinka laikyti ilgai (ypač vėlyvųjų veislių).
Be bulvių, kopūstai - vienas svarbiausių askorbo rūgšties šaltinių, ypač žiemos ir pavasario mėnesiais. Ankstyvosios baltagūžio kopūsto veislės turtingesnės vitamino C (vidutiniškai 60 mg/ 100 g), kuris gana neblogai išsilaiko net ir verdamas (verdant 1 val. vitamino prarandama apie 50 proc.). Be to, yra B1 (0,6-2,4 mg/kg šviežios masės), B2 (0,3-1,2 mg/kg šviežios masės), PP (2,1-11 mg/kg šviežios masės), B3 (1,8 mg/kg šviežios masės), K (20-40 mg/kg šviežios amsės). Vitaminai kopūsto gūžėje pasiskirsto netolygiai: išoriniuose lapuose jų beveik 2 kartus daugiau. Todėl reikėtų neišmesti ne tik jų, bet ir kopūstkočių, kurie ne mažiau naudingi ir labai skanūs.
Švieži kopūstai vartojami virti ir troškinti, gaminamos salotos. Beje, rauginti laikomi vieni geriausiu natūralių vitaminų šaltiniu žiemą.
- Kopūstuose daug įvairių organinių rūgščių (12-15 proc. sausos masės): obuolių, citrinos, gintaro, fumaro ir oksalo.
- Baltymų kopūstuose daugiausia, nusileidžia tik špinatams, krapams ir petražolėms, gūžiniai kopūstai baltymų turi mažiau negu kitų rūšių kopūstai (1,6 %): Briuselio kopūstai 6 %, brokoliai 3,6 %, lapiniai 2,6 %.
- Cukraus yra 3-5 % šviežios masės; tai daugiausiai gliukozė ir fruktozė, bet yra ir truputis sacharozės.
Paprasto baltagūžio kopūsto gydomasis poveikis labai platus. Medicinoje kopūstai vartojami dietiniams patiekalams sergant širdies ir virškinimo sistemos ligomis. Sultyse aptikta 16 aminorūgščių, o vitaminas U gydo skrandžio opas. Ląsteliena, kurios kopūstai turi 0,5-1,1 %, padeda išvesti iš organizmo cholesterolį. Šviežių kopūstų sultys naudojamos skrandžio ir žarnyno veiklai gerinti, gydyti kai kurias kepenų ligas.
Dirvos paruošimas
Kopūstai labai reiklūs dirvos sudėčiai ir derlingumui. Jie mėgsta silpnas priemolio ar priesmėlio, neutralaus arba silpno PH dirvas su daug humuso.
- Ankstyvoms baltagūžių kopūstų veislėms parenkamos gerai šildomos, greitai džiūstančios aukštesnės vietos.
- Vidutinės vegetacijos kopūstams tinka nusausinti durpynai ir žemesnės priesmėlio ar priemolio dirvos.
- Vėlyvieji kopūstai mėgsta priemolio, priemolio, velėnines, durpines dirvas.
Ankstyviesiems baltagūžiams kopūstams dirvos PH turėtų būti 6,5-7,2, vidutiniams ir vėlyviesiems - 6,6-7,5, durpynuose 5- 5,5. Jei dirva rūgštesnė (PH 3,5-4,5), tai ji ruošiama iš rudens. Prieš kasant į dirvą įterpiama dolomitmilčių arba kalkių, kreidos, priklausomai nuo rūgštingumo 1-2 stiklinės į kv. metrą. Sukasus paliekama iki pavasario. Rudeninis perkasimas naudingas ir kaip dezinfekcijos priemonė - šaltis sunaikins kenkėjų lervas ir ligų sukėlėjus. Organinio tręšimo šalininkai gali drąsiai naudoti mėšlą - 6-8 kg/m2. Tokiu atveju mineralinių trąšų kiekis mažinamas arba jų iš viso atsisakoma. Ankstyvosioms veislėms azotinių trąšų kiekis mažinamas, nes ankstyvieji kopūstai gali sukaupti daug nitratų.
Pavasarį į dirvą įterpiama organinių ir mineralinių trąšų . Iš organinių - mėšlo puvinys arba mėšlo ir durpių kompostas - 3-4 kg 1 kv. metrui. Mineralinių trąšų - 10 g superfosfato arba nitrofoskos, 100 g pelenų.
Kopūstai toje pat vietoje turėtų būti neauginami 4 metus. Nesodinama po ridikėlių, ridikų, tinka po bulvių, pomidorų, ankštinių daržovių ar šakniavaisių.
Kopūstų daiginimas
Daiginami daigyklose ir vėliau išsodinami į lysves arba sėjami tiesiai į lysves. Rekomenduojama kopūstus palaikyti 15 minučių 45-50 laipsnių vandenyje, po to 1 minutei įdėti maišelį su sėklomis į šaltą vandenį. Vėliau 12 valandų palaikoma maistingame tirpale (1 l/10 g nitrofoskos arba specialių augimo stimuliatorių pagal instrukciją). Sėklos perplaunamos ir 1 parą grūdinamos 1-2 laipsnių temperatūroje. Tai padidina daigumą ir atsparumą šalnoms. Po grūdinimo sėklos padžiovinamos, kad neliptų prie pirštų, ir sėjamos.
Daiginimui ankstyvųjų veislių kopūstai sėjami nuo kovo vidurio. Šildomuose šiltnamiuose galima daiginti nuo kovo pradžios. Vėlyvesnių veislių kopūstai sėjami nuo balandžio vidurio. Balandžio pabaigoje ar gegužės mėnesį galima sėti į atvirą gruntą po plėvele.
Sėjama į specialius mišinius arba galima paruošti mišinį pačiam iš dirvos ir komposto (1/1) pridedant smėlio, durpių arba durpinio komposto, optimalus dirvos PH daiginimui 6,5-6,7. Kibirui mišinio pridedama 15 g superfosfato. Žemės mišinys sudrėkinamas, sudedamas į 5-6 centimetrų aukščio dėžutes, paviršius išlyginamas. Sėklos sėjamos 1 cm gyliu, kas 1 cm, atstumai tarp vagelių 3 cm. Daigai turėtų pasirodyti po 4-5 dienų, optimali daigų auginimo temperatūra 15-18 laipsnių. Aukštesnėje temperatūroje, ypač jei didesnė drėgmė, daigai gali susirgti juodąją kojele.
Pikavimui daigai auginami 10-15 dienų. Pasirodžius pirmajam tikrajam lapui daigai pikuojami į 7x7 cm dydžio indelius, pilnus tos pačios sudėties žemės mišinio. Daigas įdedamas iki sėklaskilčių. Indeliai laikomi šviesoje, pirmas 2-3 dienas temperatūra 16- 18 laipsnių, kai prigyja sumažinama iki 13-14 dieną, ir 10-12 naktį. Daigai išsodinami į dirvą apie 12-15 centimetrų aukščio su 4-5 tikraisiais lapais.
Papildomai tręšiama 2 kartus: kai pasirodo antrasis tikrasis lapas ir 3-5 dienos prieš išsodinant į gruntą. Tręšiama skystu tirpalu iš 10 l vandens, 20 g amoniako salietros, 20-30 g superfosfato, 20-40 kalio chlorido. Juodosios kojelės išvengti ir papildomas šaknis suformuoti padės 1-2 cm durpių arba komposto sluoksnis.
Kopūstų išsodinimas
Prieš sodinant dirva papildomai apdirbama. Nutirpus sniegui iš išėjus įšalui reikėtų saugoti dirvoje esančią drėgmę. Supurenamas viršutinis dirvos sluoksnis - mažiau išgaruos drėgmės, dirva greičiau įšils. Dažniausiai ima sparčiai augti ir piktžolės, jas pašalinkite purendami grėbliu . Išsodinami daigai į paruoštą dirvą balandžio pabaigoje (tinka išsodinti iki gegužės pabaigos). Atstumai tarp eilių - 50-70 centimetrų, tarp augalų 30-50 centimetrų. Vėlyvieji kopūstai išsodinami gegužės antrojoje pusėje, atstumai tarp eilių 60-70 centimetrų, o tarp daigų 40-60 centimetrų. Tikslesnės datos ir atstumai nurodomos kopūsto veislės aprašyme.
Sodinami kopūstai, ypač vėlyvųjų veislių, ir į atvirą dirvą. Sodinama balandžio pabaigoje ar gegužę, į 1,5-3 centimetrų gylį. Išdygus išretinama.
Ankstyvąsias kopūstų veisles galima sodinti kartu su vėliau bręstančiomis daržovėmis - pomidorais, burokėliais.
Kopūstų priežiūra
Kopūstai labai reiklūs drėgmei. Daugiausiai vandens kopūstams reikia po daigų išsodinimo, aktyviai augant lapams ir gūžės formavimosi laikotarpiu. Po išsodinimo laistoma kas 3-4 dienos po 6-8 litrus 1 kvadratiniam metrui, vėliau kartą per savaitę 10-12 l/1 kv. m. Vėlyvosios veislės labiau mėgsta drėgmę, todėl reikia kelis kartus daugiau vandens (15-20 l/m2). Laikymui skirti kopūstai nebelaistomi likus 30-40 dienų iki derliaus nuėmimo (15 dienų, jei sausa).
Po 20 dienų pirmą kartą apkaupiama. Kartojama po 8-10 dienų. Veisles su trumpu kotu reikia apkaupti 1 kartą, su ilgesniu 2-3 kartus.
Pirmą kartą tręšiama apkaupiant. Pageidautina tai daryti palaisčius arba po stipraus lietaus. Įterpiama 1,5-2,5 g 1 kv. metrui azoto, fosforo ir kalio trąšų. Antrą kartą tręšiama po 20 dienų įterpiant 2-3 g tų pačių trąšų. Galima pakeisti organinėmis trąšomis: skystas karvės mėšlas (1:4), paukščių (1:8), 1-1,5 litro vienam augalui. Jei dirva derlinga arba gerai patręšta, galima nenaudoti papildomų tręšimų.
Kenkėjus (amarus, šliužus, sraiges) atbaidys pelenai (100 g/ 1 kv. m). Tręšiama iki liepos vidurio arba iki lapams susiskliaudžiant.
Kopūstų veislės
Priklausomai nuo vegetacinio laikotarpio, gūžiniai kopūstai skirstomi į ankstyvuosius (65-115 dienų), vidutinio ankstyvumo ir vidutinio vėlyvumo(115-160 dienų) ir vėlyvas veisles (160 ir daugiau dienų). Norint ilgesnį laiką turėti šviežių kopūstų, rekomenduojama auginti 3-4 skirtingų veislių kopūstų.
Kopūstų ligos ir kenkėjai
Įvairios infekcinės ligos ir kenkėjai kopūstams padaro žalos. Nuo daugumos ligų ir kenkėjų apsisaugoma taikant teisingą agrotechniką: išlaikoma sėjomaina, naikinami užsikrėtę augalų likučiai, be to, tręšimas, laistymas ir žemės paruošimas pagal taisykles leis išvengti daugelio ligų. Sisteminė kova su įvairiais kenkėjais leis išauginti didesnį ir sveikesnį derlių. Pramoniniam auginimui nuo ligų naudojamos cheminės priemonės.
- Baltasis puvinys. Liga paplitusi ant kopūstų, augančių sunkiose priemolio dirvose. Užsikrečia šaknelės kaklelis ir apatiniai lapai. Pažeisti audiniai tampa bespalviai, vandeningi, pasidengia baltomis apnašomis. Rudenėjant grybiena tankėja virsdama juodomis sklerocijomis.
- Pilkasis puvinys. Liga apninka saugomus kopūstus - apatiniai lapai pasidengia pelėsiu su smulkiais juodais taškeliais.
- Kopūstų šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae). Ligos sukėlėjas - grybas. Ant augalų šaknų atsiranda gumbai, augalas sudžiūna ir žūsta. Liga dažniausiai vystosi pernelyg drėgnose ir rūgščiose dirvose. Kovojama kalkinant dirvą, prieš sodinant patikrinami daigai, pašalinami užsikrėtę augalai, laikomasi sėjomainos. Verta daigus prieš sodinant pamirkyti fungicidiniame tirpale. Augimo laikotarpiu naikinamos kryžmažiedės piktžolės.
- Kopūstinė mozaika. Pirmieji ligos požymiai pasirodo po 4-5 savaičių po daigų išsodinimo. Ant ligotų augalų lapų pašviesėja gyslos, atsiranda rudai žalios dėmės. Lapai susiraukšlėja, nes sustoja gyslų augimas.
- Juodoji kojelė. Liga pažeidžia jaunus daigus, kai šaknies kaklelis suminkštėja ir pajuoduoja, augalas žūsta. Juodoji kojelei plisti palanku, kai augalai susodinti per tankiai, per daug drėgmės ir mažai vėdinama.
- Kopūstinis baltukas. Geltonai žali vikšrai graužia lapus palikdami tik lapo gyslas. Pirmieji baltukai ima skraidyti gegužės mėnesį, kiaušinėlius deda apatinėje lapų dalyje. Daugiau jų pasirodo liepos-rugpjūčio mėnesiais. Naikinama mechaniškai ir naudojant chemines priemones. Drugelius ir vikšrus kuriam laikui gali atbaidyti pomidorų žalumos nuoviras.
- Ropinis baltukas. Drugeliai panašūs į kopūstinį baltuką, mažesni. Išsiritęs vikšras graužiasi į gūžę, joje palikdamas landas ir ekskrementus, o kopūstas ima pūti.
- Kopūstinė kandis. Geltonos spalvos vikšras, pragraužiantis skylutes iš apatinės lapo dalies. Kovojama mechaninėmis, cheminėmis priemonėmis, natūraliais insekticidais.
- Kopūstinė musė. Tai vienas pavojingiausių kopūstų kenkėjų. Musė padeda kiaušinėlius, iš kurių išsiritę vikšrai graužia kotelį. Augalas išdžiūna. Ypač pavojinga jauniems augalams. Būtina rudenį giliai perkasti dirvą. Naudojamos ir cheminės kovos priemonės.
- Šliužai pragraužia lapus, gūžes. Maitinasi naktį, tačiau palieka vizitinę kortelę - šliūžę. Kovojama nepaliekant grumstų, žuvusių augalų, piktžolių aplink kopūstus. Galima surinkti šliužus rūgstančio alaus tirpalu. Stiklinaitės su alaus tirpalu iki kraštų įkasamos į žemę, privilioti alaus kvapo šliužai įkrenta į jas.
- Kopūstinis amaras. Pažeisti lapai netenka spalvos ir susisuka. Apatinėje lapo dalyje matomo amarų kolonijos. Padeda bulvių ir pomidorų žalumos nuoviras su muilu.