Morkų auginimas
Morka yra dvimetis augalas, priklausantis skėtinių šeimai. Pirmaisiais metais išauga lapų skrotelė ir sultingas šakniavaisis, vartojamas maistui, o antraisiais - iš pasodinto šakniavaisio išauga žiedstiebiai, žiedai ir susiformuoja sėklos.
Valgomosios morkos yra labai vertingas maistas, jose ypač gausu karotino (provitamino A) ir kitų vitaminų bei mineralinių druskų. Raudonesnėse morkose karotino daugiausia.
Dirva
Morkos geriausiai auga lengvoje ir vidutinio sunkumo dirvoje. Tinkamiausia priesmėlio ar lengvo priemolio humusinga dirva. Sunkos molio, drėgnos, rūgščios dirvos morkoms netinka, nes išauga šakotos, mažos, blogai laikosi žiemą. Dirva turi daug įtakos šaknų formai ir spalvai.
Morkų negalima sėti į šviežiu mėšlu tręštą dirvą, neš šakniavaisiai išauga laibai šakoti, prasto skonio. Dirva neturi būti rūgšti - morkos gerai auga tik neutralioje žemėje. Joms netinka šviežiai kalkinta dirva. Geriausia auginti pernai metais kalkintoje dirvoje. Kalkinti būtina, kai dirvos pH mažesnis už 6,5.
Kad šakniavaisiai įšaugtų ilgi ir gražūs, dirvą reikia labai giliai sukasti. Netinka morkoms ir akmeninga dirva. Čia šakniavaisiai, kaip ir negiliai sukastoje dirvoje, išauga negražios formos, išsikraipę.
Sėjomaina
Geriausia morkas auginti po daržovių, gausiai patręštų mėšlu ir, be to, rudenį anksti nuimtų (ankstyvųjų kopūstų, ankstyvųjų bulvių, agurkų, pomidorų ir žirnių). Į tą pačią vietą morkos sėjamos ne anksčiau kaip po 4-5 metų. Morkų šakniavaisiai užsikrečia įvairiomis ligomis, nes sukėlėjai dirvoje lieka su morkų lapais ir šakniavaisių likučiais.
Dirvos dirbimas
Morkų derliui lemiamą reikšmę turi dirvos paruošimas. Tinkamai įdirbus dirvą, pagerinama jos struktūra, išnaikinamos piktžolės, sutaupoma drėgmė ir sudaromos palankios sąlygos mikroorganizmams.
Nė vienai daržovei piktžolių išnaikinimas neturi tiek daug reikšmės, kaip morkoms. Pasėjus morkas į piktžolėtą, ypač varpučiais užkrėstą dirvą, negalima gauti gero derliaus. Todėl morkoms dirvą reikia pradėti ruošti tuojau, nuėmus priešsėlį.
Tręšimas
Morkoms skirta dirva rudenį tręšiama mineralinėmis trąšomis. Rūgšti dirva rudenį kalkinama. Vienam kv. m beriama 60 g superfosfato ir 30 g kalio chlorido. Pavasarį prieš sėją beriama amonio salietros (30 g į 1 kv. m ). Nereikia morkų pertręšti azoto trąšomis, nes pablogėja šakniavaisių skonis, jie blogiau laikosi.
Papildomai morkos tręšiamos išretinus. Į 1 kv. m beriama 20 g azoto trąšų arba 30 g mineralinių trąšų. Trąšos beriamos ne į tarpueilius, bet per visą lysvę pakrikai. Išbėrus trąšas palaistoma.
Gegužės mėnesį ir rudens ir žiemos vartojimui pasėtas morkas kartą per savaitę liepos mėnesį reikia patręšti mineralinėmis trąšomis. Azoto trąšas galima naudoti tik labai saikingai. Reikalingiausias morkoms kalis. Todėl naudojama mažai azoto, bet daug kalio turintis mineralinių trąšų mišinys. Paruoštu 0,2 proc. trąšų tirpalu laistoma visa morkų lysvė. Po to augalai apliejami švariu vandeniu.
Sėja
Morkų sėklos smulkios ir negreitai dygsta. Paprastai sėjama teisiai į dirvą. Esant 11 laipsnių šilumos, sudygsta per 16 dienų, o kai temperatūra 8 šilumos - per 25 dienas.
Anksčiau pasėtos morkos duoda didesnį derlių.
Norint labai anksti (birželio pradžioje) turėti šviežių morkų, jų galima pasėti iš rudens. Spalio mėnesį paruošiama lysvė. Joje kas 20 cm padaromi 2-3 cm gylio grioveliai. Pašalus (lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje) pasėjamos morkos ir nestorai (1-1,5 cm) užberiama durpėmis. Anksti pavasarį, kai dirva sušyla iki 5-8 laipsnių, morkos sudygsta. Rudenį pasėtos morkos laikymui netinka.
Antrasis sėjos terminas - anksti pavasarį, pradžiūvus dirvai ir sužydėjus šalpusniams.
Žiemai laikomas geriausia sėti gegužės mėnesį.
Morkas reikia pasėti ne vėliau kaip jazminų žydėjimo pradžioje (birželio 7-8 d.), nes vėliau pasėtų morkų derlius būna mažas.
Morkos sėjamos į lysves 20 cm tarp eilučių, labai negiliai (0,5-1,5 cm gyliu). Pasėtos per giliai laibai ilgai ir nevienodai dygsta.
Kad morkas būtų galima išsėti ne per tankiai, sėklos sumaišomas su 2-3 kartus didesniu kiekiu smulkaus sauso smėlio. Pasėjus žemė atvirkščiu grėbliu prispaudžiama, kad sėklos geriau priglustų prie žemės.
Morkos geriausiai auga purioje, nepiktžolėtoje dirvoje. Dygsta lėtai, todėl verta kartu su morkomis įsėti salotų ar ridikėlių. Jie greitai sudygsta ir pasėlį galima anksčiau ravėti ir purenti, be to, užauga papildomas ridikėlių derlius. Kad nenukentėtų morkos, salotas ar ridikėlius sėkite ne tankiau kaip kas 8 cm.
Iš pradžių morkų daigeliai auga labai lėtai, ir tik po 20-25 dienų po sėjos pradeda augti pirmasis tikrasis lapelis. Persodinti morkų nepavyks, o jei ir prigyja - šakniavaisiai išauga šakoti ir kreivi.
Priežiūra
Morkoms sudygus reikia purenti tarpueilius, kad neįsigalėtų piktžolės. Labai svarbus darbas, kurį reikia atlikti kruopščiai, yra morkų retinimas. Retinama 2 kartus. Pirmą kartą pasirodžius tikriesiems lapeliams, paliekant tarp augalų 1,5-2 cm tarpus. Antrą kartą retinama morkoms paaugus tiek, kai jų šaknys yra 1-1,5 cm storio, paliekant tarp morkų 3 cm.
Morkos labai jautrios drėgmei. Pirmąjį mėnesį, kad augalai gerai pasisavintų trąšas ir galėtų normaliai augti, reikia daug drėgmės. Jei nėra lietaus, morkos laistomos. Laistyti reikia negausiai, bet dažnai. Kai morkų šaknys užauga iki 1,5-2 cm skersmens, drėgmės reikia mažiau, tačiau, jei itin sausa, šakniavaisiai sutrūkinėja. Norint apsaugoti nuo grybelinių ligų,morkas geriausia laistyti anksti ryte.
Derliaus nuėmimas
Kuo vėliau kasami morkų šakniavaisiai, tuo daugiau sukaupia cukraus ir karotino, geriau laikosi žiemą. Derlių reikia nuimti iki šalnų. Geriausia - spalio viduryje, sausą dieną. Morkos kasamos šakėmis, rūšiuojamos. Pažeisti šakniavaisiai laikyti netinka, nes greitai pradeda pūti ir užkrečia kitus. Lapai nepjaunami, bet nusukami. Pjaunant lapus galima pažeisti šakniavaisio galvutę.
Morkų ligos ir kenkėjai
Morkų ligos
Morkos vegetacijos metu labiausiai kenčia nuo fomozės. Ligą sukelia Rostrupo vingiagrybis (Phoma rostrupii Sacc). Liga pasireiškia antroje vasaros pusėje. Ant sergančių lapų gyslų ir lapkočių atsirangą pailgų, pilkšvai rusvų dėmių. Lapai džiūsta, lapalakštis ligos pažeistoje vietoje nulūžta. Morkos šakniavaisio galvutė ir žemiau esanti dalis pūva tamsiai rudu puviniu. Ligos sukėlėjas žiemoja susirgusių augalų liekanose, šakniavaisiuose ir su sėkla. Didesnę žalą ši liga daro lietingą vasarą.
Kitos ligos - sklerotinis puvinys, juodasis puvinys ir rizoktoniozė morkoms žalingesnės laikymo vietose.
Morkų kenkėjai
Iš polifaginių kenkėjų morkoms labiausiai kenkia paprastieji kurkliai, spragšių ir grambuolių lervos, gaminių pelėdgalvių vikšrai, dirviniai šliužai ir peliniai graužikai. Iš specifinių kenkėjų pavojingiausia morkinė muselė.
Morkinė musė - 4-5 mm ilgio juodas, blizgantis dvisparnis vabzdys. Morkoms kenkia lervos - 6-8 mm ilgio, cilindriškos, be galvų ir be kojų, gelsvos spalvos, blizgančios. Jos graužia takus šakniavaisiuose. Dėl to šie deformuojasi, atrodo lyg persmaukti, išoriniai audiniai skersai sutrūkinėja, dažniausia supūva. Pažeistų morkų lapai įgauna violetinį atspalvį, vėliau gelsta ir džiūsta.
Musės pradeda skraidyti gegužės antroje pusėje - žydint obelims ir šermukšniams. Jos mėgsta pavėsį. Kiaušinius deda vakarais ant drėgnos dirvos, šalia daigų, turinčių 2-3 tikruosius lapus. Lervos kenkia 27-30 dienų, po to dirvoje virsta lėliukėmis. Per metus išsivysto dvi kartos. Antrosios kartos lervos kenkia rugpjūčio-spalio mėnesiais, iki dėliaus nuėmimo.
Morkinė blakutė - 2 mm ilgio šviesiai žalis vabzdys. Blakutės ir jų lervos čiulpia lapų ir lapkočių sultis. Lapai lieka žali, bet nustoja augti, susigarbanoja. Šakniavaisiai būna smulkūs, kieti ir neskanūs.
Šakniniai amarai. Morkinių amarų (Semiaphis dauci F.) pažeidimai labai panašūs į blakučių. Neretai šie kenkėjai aptinkami kartu. Pakenkti lapai deformuojasi, susigarbanoja. Kenkėjai laikosi kolonijomis šaknies kaklelio, stiebelio ir lapų pamatų srityse. Morkiniai amarai yra apie 1,5-1,7 mm ilgio. Besparniai amarai yra šviesiai žali, su ruda galva, sparnuotųjų galva ir krūtinė juodos, pilvelio viršutinė dalis - žalia. Jie masiškai pradeda kenkti atvėsus orams.
Nepažeisti agrotechnikos reikalavimų, ypač sėjomainos.
Kova su morkų kenkėjais ir ligomis.
- Morkas sėti sausesnėse, saulėtose vietose.
- Mokas sėti kuo anksčiau.
- Naikinti piktžoles, purenti, laiku retinti.
- Nuo amarų gelbsti pelenai.
- Morkines muses atbaido naftalinas.
- Nuėmus derlių dirva kuo giliau sukasti.
- Sandėliavimui atrinkti tik sveikus šakniavaisius.
- Kovoti su kenkėjais padeda ir šalia augantys augalai. Jų eterinių aliejų kvapas atbaido kenkėjus.
Straipsnio šaltinis: