Pupelių auginimas

Pupelių auginimas

Pupelių auginimas nesudarys didelių problemų net ir pradedančiam daržininkui, nes ši kultūra viena iš mažiausiai reiklių. Pagal vartojimo paskirtį pupelės skirstomos į:

  • šparagines ir
  • gliaudomąsias .

Šparaginės imamos vartoti, kol sėklos nesubręsta, o ankštys viduje neturi kieto pergamentinio sluoksnio. Gliaudomųjų pupelių maistui naudojamos tik sėklos.


Pupelių maistinės savybės


Žaliojoje masėje yra 2,72 proc. baltymų, 385 kalorijas viename kg.

Dirvos paruošimas

Pupelėms parenkama saulėta ir nuo vėjų apsaugota vieta. Geriausiai tinka puveninga neutralaus PH (5,0-6,8) priesmėlio ar priemolio dirva. Geriausia auginti po kopūstų, bulvių, agurkų, pomidorų, kiek prasčiau po morkų, burokėlių, svogūnų. Dirva ruošiama ir tręšiama iš rudens, 1 kv. m įterpiama 3-4 kg komposto, giliai perkasama. Mėšlas dirvoje verčia pupeles auginti žaliąją masę, todėl jo verčiau nenaudoti arba naudoti tręšiant prieš pupeles auginamą kultūrą.
Pavasarį dirva negiliai perkasama, išpurenama. Drėgnesnėse vietose ar dirvose su mažu derlingu sluoksniu lysvės iškeliamos, tai teigiamai veikia ir šaknų sistemos vystymąsi, pagerina dirvos įšilimą ir oro pralaidumą.


Pupelių tręšimas


Be rudeninio silpno tręšimo organinėmis trąšomis papildomai tręšiama mineralinėmis trąšomis. Svarbiausios fosforo ir kalio trąšos, nes azotines trąšas gamina ant šaknų augančios gumbinės bakterijos, bet geram derliui jų neužtenka, todėl ankstyvo augimo laikotarpiu reikėtų negausiai patręšti azoto trąšomis. 1 kvadratiniam metrui reikia 20 gr. amoniako salietros, 40-50 g superfosfato, 15 g kalio druskos. Mineralinės trąšos turėtų būti gerai išmaišytos su dirva, nes tiesioginis kontaktas su sėkla sustabdo arba ypač lėtina pupelių augimą. Trūkstant kalio, pupelių ankštys būna kietesnės.

Pupelių sėjimas

Pupelės sėjamos padėjus žydėti alyvoms, taigi apie gegužės antrąją pusę. Daigai pasirodys greičiau, jeigu sėklos bus išmirkytos šiltame vandenyje, o vėliau nusausintos atvirame lauke. Sėklos užpilamos apie 60 laipsnių šilumos vandeniu, imant apie 80 proc. vandens sausų sėklų. Po 8 valandų vanduo nupilamas, sėklos paskleidžiamos plonu sluoksniu lauke. Norint pratęsti šparaginių pupelių derliaus nuėmimo laikotarpį, sėjama kelis kartus kas 10-15 dienų iki birželio vidurio. Pupelės šilumą mėgstantis augalas, dygsta esant 10-12 laipsnių temperatūros, daigai žūsta esant -1 laipsnio, nors augalai su subrendusiomis ankštimis rudenį gali ištverti iki -4 laipsnių. Optimali žiedų susidarymo ir žydėjimo temperatūra 20-25 laipsniai, esant šaltesniam orui ir didesnei drėgmei, brendimas užsitęsia.

Sėjama į atvirą dirvą apie 3-5 centimetrų gyliu, priklausomai nuo dirvos sunkumo. Krūminių veislių pupelės sėjamos juostomis. Juostoje daromos 2 eilės 20 cm atstumu viena nuo kitos, o tarp juostų paliekami 50-60 centimetrų tarpueiliai, 6-8 centimetrai tarp augalų. Sėjant eilėmis atstumas tarp eilių 35-40 centimetrų.


Sėklų pardavėjai nurodo kiekvienai veislei optimalius sodinimo atstumus. Pasėjus verta lengvai žemę paspausti, kad pupeles geriau pasiektų dirvos drėgmė. Taip pat tarpueiliuose užpilti 3 cm komposto, kuris saugos dirvos drėgmę ir bus papildoma trąša.Vijoklinės pupelės sodinamos dviem eilėmis lizdais šachmatiškai. Atstumai tarp lizdų - 0,8-1 m. Lizduose ratu išdėliojama po 5-6 sėklas, atstumai tarp sėklų 5 centimetrai. Sėjama į griovelius apie atramas.


Pupelių priežiūra


Pupelių priežiūra - nuolatinis tarpueilių purenimas, piktžolių šalinimas ir tręšimas. Pirmą kartą žemė purenama, jeigu virš pasėtų pupelių susidaro dirvos plutelė, o jei pasirodė daigai, to daryti negalima, nes yra pavojus nulaužti trapius ūglius. Tarpueilius pirmą kartą purenti gailima tada, kai augalas pasiekia 6 centimetrus, antrą - kai pasirodo pirma pora tikrųjų lapų.
Kai dirva išdžiūna, pupelės apkaupiamos, pirmą kartą iki apatinio lapo pagrindo, antrą kartą dar keliais centimetrais aukščiau. Apkaupimas padeda pupelėms išsilaikyti per stiprų vėją ar lietų.

Pupelės tręšiamos du kartus. Pirmą kartą tręšiama pasirodžius pirmajam tikrajam lapui. Tręšiama superfosfato (15-20 g), amonio salietros 0,5 g, kalio druskos (10-15 g) mišiniu vienam kvadratiniam metrui. Antrą kartą tręšiama praėjus 3 savaitėms, kai pradeda formuotis žiedai. Tręšiama tokiu pat kiekiu superfosfato ir kalio druskos. Daug veiksmingiau trąšas laistyti - padaryti tirpalą. Trąšų neturi patekti ant lapų; sausos trąšos barstomos prie pat žemės, skystos pilamos į tarpueilius. Patręšus reikėtų gausiai palaistyti. Pupelės nėra reiklios drėgmei, joms svarbiau šiluma. Laistoma kelis kartus per sezoną ar išdžiūvus dirvai.
Pupeles galima auginti kartu su bulvėmis, kopūstais, pomidorais, agurkais. Vieną eilę pupelių sodinkite kas 4-6 pagrindinės kultūros eiles.


Pupelių derliaus nuėmimas


Šparagines pupeles nuimkite atrankiniu būdu, pupelėms pasiekus kviečio grūdo dydį, apie 8-10 dienų po užuomazgų susidarymo. Skinamos ankštys turi būti trapios, lengvai lūžti. Derlius renkamas kas 3-6 dienas, ryte, nes karštą dieną ankštys greitai vysta. Konservuoti reikėtų tą pačią dieną, nes po kelių dienų ankštys apvysta, netenka 30-50 proc. vitamino C. Priklausomai nuo veislės, derlius būna po 60-70 dienų nuo išdygimo.
Gliaudomų pupelių derlius būna 90-120 dienų nuo išdygimo. Krūmai nupjaunami prie žemės, surišami po 10 krūmų į pundelius ir kabinami tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Kai pupelių sėklos išdžiūna, jos išlukštenamos ir dar papildomai džiovinamos paskleidus plonu sluoksniu. 

Pupelių veislės 

Pagal formą pupelės skirstomos į krūmines ir vijoklines, pagal ankšties struktūrą įgliaudomas ir šparagines , kurios dar gali būti skirstomos į cukrines (pergamentinio sluoksnio ankštyse nėra) ir pusiau cukrines, kur pergamentinis sluoksnis silpnai išsivystęs. Taip pat kai kurios šparaginės veislės turi juostelę ankščių sujungime. Renkantis veislę reikėtų atsižvelgti į norimą vaisių dydį, į tai, konservuosite ar valgysite šviežias, ieškosite ilgiau derančių ar vienu metu subręstančių, būtina atsižvelgti į dirvos tipą ir sklypo apšvietimą, priežiūros galimybes.


Pupelių ligos ir kenkėjai

Antraknozė (degulys) pažeidžia visas pupelių dalis, ypač nesubrendusias ankštis. Pirmąsias dėmes galima rasti vos pasirodžius pupoms. Stipriai pažeistose vietose susiformuoja tamsiai rudos dėmės su tamsiai raudonu apvadu. Liga persiduoda per sėklas ir augalų likučius. Kovojama išlaikant tinkamą agrotechniką: būtina sėjomaina, naudoti tik sveikas sėklas, sergančius augalus patartina apipurkšti 1 proc. bordo tirpalu. Pradėjusios žydėti šparaginės pupelės neturėtų būti purškiamos. Padeda sėklų mirkymas 60 laipsnių temperatūros vandenyje.

Bakteriozė (pupelių riebalinė dėmėtligė): ant lapų, stiebų, pupelių atsiranda riebios dėmės su šviesiu apvadu. Vystantis ligai toliau, dėmės didėja, ruduoja ir išdžiūna. Pažeistos vietos iškrenta. Ant pupelių jos darosi įdubusios, bet neturi apvalios formos, skirtingai nuo antraknozės. Nuo ankščių užkratas patenka ant sėklų, kurios praranda blizgesį ir susiraukšlėja. Užkratas persiduoda per sėklas ir augalų likučius dirvoje. Kovojama kaip ir su antraknoze.
Baltasis puvinys. Pažeistos augalų dalys pasidengia vandeningomis dėmėmis, vėliau baltu vatą primenančiu grybienos sluoksniu, kur formuojasi juodi, lygūs įvairių formų dariniai (skleročiai - grybelių sankaupos). Kovojama taikant tinkamą sėjomainą, naudojant kalio ir fosforo trąšas, sveikas sėklas, sėjant didesniais tarpais dėl geresnio vėdinimo.
Pilkasis puvinys. Užkrėstos vietos tampa pilkos ir minkštos. Vėliau pažeista vieta pasidengia pilkais pelėsiais su smulkiais tamsiais skleročiais. Kovos priemonės kaip ir su baltuoju puviniu.
Pupelinis grūdinukas. Rudai pilkšvi apie 3 mm ilgio vabzdžiai. Lervos vystosi sėklose, išgrauždamos ertmes. Sėkloje matyti šviesesnė dėmelė, pro kurią išlįs išsivystęs vabzdys. Bijo šalčio, patartina pupeles laikyti apie 10 laipsnių temperatūros patalpose, pupeles prieš naudojant maistui palaikyti 60 laipsnių vandenyje.
Šliužai ypač pavojingi pirmomis išdygimo savaitėmis. Maitinasi naktį, kartais suėda vos ne visą augalą. Dieną slepiasi po žemės grumstais. Padės atidus grunto purenimas.

 Straipsnio šaltinis: