Salotų auginimas

Salotos - skani, ankstyva, nereikalaujanti daug šilumos lapinė daržovė, daugelio Europos virtuvių išskirtinių patiekalų sudedamoji dalis. Šios daržovės vertinamos dėl švelnaus skonio, puikių dietinių ypatybių. Kaip kultūrinis augalas salotos žinomos nuo žilos senovės. Jas augino graikai, romėnai, bizantiečiai. XVI a. salotos pasirodė Ispanijoje ir Prancūzijoje, o paskui - visose Europos šalyse. 

Salotos maistui vartojamos žalios. Jose gausu mineralinių medžiagų (ypač kalio, magnio, natrio, fosforo, geležies), vitaminų (ypač vitamino C, karotino, yra chlorofilo, karotinoidų) ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Salotose yra 1,5 proc. baltymų, 1,5 proc. angliavandenių. Jose mažai kalorijų, cukrų ir organinių rūgščių. 
Tamsialapėse rūšyse yra maždaug šešis kartus daugiau vitamino A ir tris kartus daugiau vitamino C negu šviesiosiose. Be to, jose daugiau kalio.
Pasaulyje žinoma apie 100 salotų rūšių. Lietuvoje auginamos lapinės ir gūžinėssalotos.

Lapinės salotos užaugina tik lapus, bet gūželių nesudaro. Gūžinės salotos užaugina įvairaus dydžio rutulio arba priploto rutulio formos gūželes, mažiau turi karčiųjų medžiagų, ilgiau nevysta nupjautos.

Salotų auginimas

Salotos - vienmetis, atsparus šalčiui augalas. Sėklos pradeda dygti esant 4 - 5° С, tačiau dygimui ir augimui palankiausia temperatūra 10 - 20 laipsnių. Geriausiai lapinės salotos auga esant 15 - 20 °C šilumos, o gūžinėms temperatūra gali būti keliais laipsniais žemesnė. Daigeliai pakelia -2° С, o paaugę augalai net -6° С šaltį.
Salotos labai reiklios dirvai ir šviesai, tačiau jų negalima pertręšti, ypač mineralinėmis trąšomis. Salotoms reikia daug drėgmės, tačiau esant drėgmės pertekliui, pradeda plisti grybinės ligos, pūva apatiniai lapai arba gūželės.
Puikiai auga, jei priešsėlis - kopūstai , bulvės , pomidorai , agurkai , pipirai.

Dirvos paruošimas

Dirva salotoms ruošiama rudenį, nuėmus prieš tai augusias kultūras. Dirva patręšiama mineralinėmis fosforo - kalio trąšomis (40 g superfosfato ir 15 g kalio chlorido 1 kv. m), o jei reikia ir kompostu (1-1,5 kibirai 1 kv. m). Rūgšti dirva neutralizuojama šviežiai gesintomis kalkėmis, kreida arba dolomitmilčiais.
Salotos kaupia nitratus, todėl tręšti azotinėmis trąšomis nerekomenduojama. Salotų negalima sodinti į dirvą šviežiai patręštą mėšlu.
Į tą pačią vietą salotas galima sodinti ne anksčiau kaip po 3 - 4 metų.
Lapinės salotos skirstomos į pjaunamąsias (augimo trukmė - apie 4 savaites) ir skinamąsias. Ši ankstyvoji salota pranašesnė už pjaunamąją tuo, kad lapus galima skinti ilgesnį laiką. Augimo laikas - 5 - 6 savaitės, pirmuosius lapus galima skinti ir anksčiau. Visada skinami apatiniai lapai, kad galėtų augti kiti. Taip pailgėja vartojimo laikas.
Lapines salotas galima sėti šalpusniui sužydus, nes jos lengvai pakenčia šalnas. Norint jų turėti ilgesnį laiką, sėjama kas 10 - 15 dienų iki gegužės vidurio (iš vėliau pasėtų išauga daug žyduolių). Salotos sėjamos netankiai į negilius griovelius. Lapinės pjaunamosios salotos sėjamos eilutėmis 15 cm atstumu tarp eilių. Lapinės skinamosios salotos sėjamos eilutėmis 25 - 30 cm atstumu tarp eilių. 
Taupant žemę, salotas galima sėti kitų daržovių pakraščiuose po vieną eilutę. Jos bus greit nurautos, todėl nenustelbs pagrindinių daržovių.
Pasėtos sėklos užberiamos žeme tiek, kad po lietaus neliktų dirvos paviršiuje. Retinama, kai salotos turi 1 - 2 tikruosius lapelius (maždaug 15 - 20 dienų po sėjos), paliekant tarp daigų 4 - 5 cm, o po 25 - 30 dienų - 12 - 25 cm tarpus, atsižvelgiant į veislę.
Salotų lapai skinami ryte, kai jie būna stangrūs ir švieži. Lietingomis ir saulėtomis dienomis skinti nepatartina, nes salotos praranda maistinę vertę ir pradeda pūti.

Gūžinės salotos

Norint gauti ankstyvesnį derlių, gūžinių salotų ankstyvąsias veisles geriau auginti daigais. Geriausia daigų auginimui naudoti paruoštus durpių substratus, tinkamo rūgštingumo (salotoms tinkamiausias pH 6,2 - 6,8) ir sumaišytus su trąšomis. Kovo pradžioje į dėžutes eilėmis (kas 5 cm), arba daiginimo paletes sėjamos ankstyvųjų veislių salotos. Jei sėjate į paletes, į kiekvieną indelį pasėkite po sėklą ar kelias (jei sėkla nedaigi, bus atsarga pikiavimui). Daigyklą uždenkite, tada mažiau garuos drėgmė. Sėkloms sudygus, plėvelę nuimkite.
Iki sudygimo sėklos laikomos 20 - 21 laipsnių temperatūroje. Salotoms sudygus, temperatūra turėtų būti 10 - 12 laipsnių, kad daigai neištįstų. Dėžutės padedamos šviesioje vietoje. 1 - 2 tikruosius lapelius turintys daigai išauga per 25 - 30 dienų.
Jei į lauką sodinama anksčiau, daigus reikia gerai užgrūdinti. Todėl paskutines 2 savaites kiekvieną dieną dėžutes su daigais reikėtų išnešti į lauką, o paskutines 3 - 4 dienas prieš sodinimą palikti lauke ir naktį. Taip užgrūdintos salotos nenušąla net trumpą laiką nukritus temperatūrai iki -6° С.
Salotų daigai sodinami į lauką, kai turi 5 - 6 tikruosius lapelius. Ankstyvųjų gūžinių salotų veislės sodinamos 20x15 cm, vėlyvųjų - 20x25 arba 25x30 cm atstumais. Daigai sodinami ne giliau, kaip augo anksčiau. Per giliai pasodintos salotos, išaugina menkas gūželes. Gūžinių salotų daigų skilčialapiai turi būti dirvos paviršiuje. Per giliai pasodinti daigai, labai greitai suserga puviniu.
Vėlyvąsias gūžinių salotų veisles gegužės viduryje galima sėti tiesiai į lauką. Sėjama eilutėmis, paliekant 20 cm tarpueilius. Pirmą kartą retinamos kaip ir lapinės salotos, antrą kartą - kai turi 8 - 9 lapus, paliekant tarp augalų 20 cm atstumą.
Gūžinės salotos geriausiai auga humusingoje priesmėlio dirvoje.
Salotos raunamos vartojimui ne iš eilės, bet kas antra, kad likusioms būtų daugiau vietos.
Auginant gūžines salotas vasarą, jos sumedėja ir būna karčios.

Ledinės (Iceberg) gūžinės salotos - vienos populiariausių. Jos užkariavo visą Europą, vos tik buvo išveistos. Mėgstamos dėl savo puikių skoninių savybių. Ledinės salotos labai traškios, sultingos ir gaivaus, lengvo skonio. Ledinė salotos suka didesnes ir tvirtesnes gūžes nei kitos gūžinės salotos, be to, jų lapai yra šiek tiek kietesni.
Sviestinio tipo gūžinės salotos šviesiai žalsvos spalvos, ypač švelnaus skonio.

Salotų priežiūra 

Salotas laistyti geriausiai ryte, kad iki vakaro lapai spėtų nudžiūti. Paliejus vakare, naktį augalai būna drėgni, todėl dažniau pažeidžiami ligų ir pradeda pūti. Salotos laistomos laistytuvu be sietelio, pilant vandenį tarp eilučių taip, kad nepatektų ant lapų. Palaisčius dirva tarp augalų supurenama, kad oras geriau patektų prie šaknų.
Salotos netręšiamos.

Salotų ligos

Grybiniai puviniai

• Salotų netikroji miltligė (Biemia lactucae Regel). Viršutinėje lapų pusėje atsiranda neryškių šviesiai žalių arba gelsvų pailgų, arba kampuotų dėmių. Apatinėje lapo pusėje dėmės aptrauktos baltomis puriomis apnašomis. Lapai vysta, pūva, žiedai ir vaisių užuomazgos džiūsta. Dažniau serga šiltadaržiuose auginamos salotos. Netikrąja miltlige salotos susirgti gali bet kuriuo augalų vystymosi tarpsniu. Netikrosios miltligės sporos išsilaiko dirvoje, konidijos plinta oru. Paprastasios konidijos plinta šiltu ir drėgnu oru, o šiltnamiuose - kai jie blogai vėdinami. Optimali oro temperatūra konidijoms dygti +5 - 10 °C, o grybienai vystytis + 15 - 18 °C.
• Salotų rizoktoniozė (baltoji kojelė) (Rhizoctonia solani). Daigų šaknies kaklelis paruduoja, persismaugia. Daigai nulinksta ir nudžiūsta, o kartais pradeda pūti dar neprasikalę iš dirvos. Sudygusių salotų lapai pradeda ruduoti ir džiūti, o lapkočių ir stiebų apatinėje dalyje atsiranda rudų įdubusių dėmelių, apsitraukusių šviesia, vėliau ruduojančia valktimi. Ši grybinė liga intensyviai vystosi, kai salotos auga per tankiai, nesaikingai laistomos, kai šiltadaržiai blogai vėdinami. Be to, liga daugiau žalos padaro rūgščiose dirvose. Žiemoja grybas dirvoje ir su apsikrėtusiomis sėklomis.
• Salotų septoriozė (Septoria lactucae). Ant salotų lapų atsiranda pilkšvai rudų arba rūdžių spalvos netaisyklingų dėmių. Jos labai greitai plinta ir apima visą lapą. Dėmėse būna daug smulkių juodų taškelių. Salotinė septoriozė pirmiausia puola apatinius, senesnius lapus. Plinta piknosporomis. Jas išnešioja vėjas, lietaus lašai, gali pernešti žmonės. Žiemoja grybas dirvoje su augalų liekanomis ir apkrėstose sėklose.

Salotoms apsaugoti nuo grybinių, per dirvą plintančių ligų, strategijos esmė - salotų auginimas neužterštame patogenų pradais substrate.

Virusinės ligos

• Salotų venų varicosavirusas. Lapų gyslos pasidaro tartum permatomos. Lapai pašviesėja. Pažeistos gūžinės salotos nebeformuoja gūžių. Dažnai salotos išvis nustoja augti. Virusai išplinta su substratu ir vandeniu, kuriuo laistomi augalai.
• Salotų mozaikos potyvirusas. Sergančių augalų lapai būna mozaikiškai dėmėti arba ištisai pašviesėję.

Virusus išplatina amarai, plinta su sėklomis, sergančių augalų sultimis.

Šakniniai galiniai nematodai

Jie pažeidžia salotų šaknis, sudarydami šaknų pūsleles - galus. Todėl salotos silpnai auga, vysta ir derlius gaunamas menkas. Nematodai - tai mikroskopinės iki 1 mm dydžio, bespalvės, apskritos kirmėlės. Neužkrėsta nematodais sodinamoji medžiaga ir dirvožemis - to pakanka, kad salotos neapsikrėstų nematodais.

Amarai

Amarai paprastai maitinasi apatinėje lapo pusėje, o kartais ir augalo skrotelėje. Dėl amarų pažeidimų salotos blogai auga, netaisyklingai vystosi ir praranda spalvą.

Pelėdgalviai

Pelėdgalvių drugių vikšrai graužia šaknis arba lapus; kiaušinius deda tiesiog ant lapų.

Šliužai

Šliužai gali padaryti didelę žalą salotų daigams, taip pat, besimaitindami bei palikdami gleivių juostas, gali sugadinti augalų prekinę išvaizdą. Jie ypač pavojingi rudenį. Labai svarbu laikytis švaros. Dirva turi būti be grumstų ir be piktžolių. Drėgnu oru susidaro palankios sąlygos šliužams vystytis.

Straipsnio šaltinis: